Bendrystės popietėje

                                                    Veikdami kartu galime labai daug

            „Drąsa kalbėti, drąsa priimti, drąsa veikti“ – šie žodžiai skambėjo lapkričio 19 d. Jonavos ŠPT vykusioje bendrystės popietėje, kurioje dalyvavo Jonavos rajono švietimo įstaigų atstovai, savo patirtimi dalinosi Martynas Vitkus, regėjimo negalią turintis žmogus, asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ narys, MB „Unikalios paslaugos“ vadovas, Jolita Skeirienė, Elzės mama, specialioji pedagogė, Asta Kuktienė, įtraukiojo vaikų dienos centro „Vilties spindulėlis“ įkūrėja, muzikinius sveikinimus dalyviams dovanojo Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos specialiojo ugdymo skyriaus mokiniai ir Jonavos vaikų lopšelio-darželio „Saulutė“ ugdytiniai.

            Martynas pasakojo, kad vaikystėje buvo judrus ir aktyvus vaikais, kieme žaidžiantis su draugais, einantis į mokyklą ir krečiantis išdaigas. Už tai, kad užaugo savarankiškas ir geba savimi pasirūpinti  Martynas dėkoja savo tėvams, kurie buvo labai kantrūs, neskubėjo vaikui teikti pagalbos, sudarė sąlygas visko išmokti pačiam. Šiuo metu Martynas gyvena savarankiškai, nors visiškai nemato, o kasdienes užduotis jam atlikti padeda ekrano skaitymo programa, perduodanti informaciją garsu. Prieš dvejus metus Martynas baigė magistro studijas ir šiuo metu dirba „Swedbank“ skaitmeninės informacijos prieinamumo testuotoju ir yra bene svarbiausias su paslaugų prieinamumo projektu dirbančios komandos narys. Martynas džiaugiasi aktyviu laisvalaikiu, sukurtu verslu, galimybe keliauti, bendrauti su draugais ir tikina, kad visų svarbiausia – atvirumas ir drąsa kalbėti apie savo negalią, ją priimti ir drąsiai ieškoti sprendimų.

            Jolita Skeirienė, socialinė pedagogė ir Elzės mama, klausytojų širdis suvirpino pasakodama be galo jautrią savo šeimos istoriją. Prieš beveik 17 metų šeima susidūrė su gyvenimo iššūkiais – gimus lauktai antrąjai dukrai gydytojų verdiktas buvo negailestingas, todėl šeimos kasdienybe tapo nuolatiniai vizitai pas gydytojus, reabilitacijos, ligoninės. Kai paaiškėjo, kad Elzė niekada nekalbės, pati nevaikščios, nebus savarankiška - mamos pasaulis sugriuvo. Auginant vaiką su negalia, tenka susidurti su kasdieniniais iššūkiais. Šeimai teko priimti daug įvairių sprendimų, spęsti gydymo, terapijos, mergaitės ugdymo ir kitus klausimus. Teko viską pasverti ir sudėlioti taip, kad išliktum kaip žmogus, kuris turi darbą, savo laisvalaikį, kitus įsipareigojimus. Šie iššūkiai šeimą sustiprino, išmokė kantrybės, stiprybės, pasitikėjimo vienas kitu. Kai sutvirtėjo emociškai, Jolita pradėjo drąsiau veikti dėl savo dukters gerovės. 2019 m. įkūrė Elzės Skeirytės labdaros ir paramos fondą. Šio fondo veiklos tikslas - ne tik teikti paramą, bet ir keisti visuomenės požiūrį į negalią, suteikti vienodas galimybes ir sąlygas visiems nepaisant gyvenimo iššūkių. Jolita prasitarė, kad kalbėti apie savo vaiko negalią dažnai būna labai sunku, bet ji mano, kad tai daryti būtina. Tuo labiau, kad Elzė išmokė susikalbėti širdimi ir jausmais.

            Trečioji popietės viešnia - Asta Kuktienė, įtraukiojo vaikų dienos centro „Vilties spindulėlis“ įkūrėja, kuri pasakojo, kad gimus dukrai, dėl gimdymo traumos turinčiai sunkią negalią, prireikė pusės metų, kad šeima susivoktų, kas įvyko ir ką daryti toliau. Buvo sunku susitaikyti, kad vaikas į pasaulį atėjo visai kitoks, nei tikėjaisi. Ilgainiui šeima susidūrė su problema: nebuvo kur palikti vaiko, o reikėjo dirbti. Kaune centrų, kurie priimtų vaikus, turinčius sunkią judėjimo negalią nebuvo, todėl Asta nusprendė tokį centrą įkurti pati. Centras sėkmingai veikia jau trečius metu, o  pagrindinis šio centro išskirtinumas – naudojamas įtraukiojo ugdymo metodas, nes centre fizinę/protinę negalią turintys vaikai integruojami su neturinčiaisiais negalios. Asta teigė, kad labai svarbu vaikų neskirstyti į sveikus ir ne, visi jie – lygūs. Asta aktyvi, energinga, visada pasirengusi padėti kitiems, o pati  jėgų semiasi iš šeimos, iš vyro, kuris labai palaiko, iš dviejų sūnų, iš aplinkinių. Pašnekovė akcentavo, kad kalbėti apie šeimų, auginančių negalią turinčius vaikus, problemas, emocinius išgyvenimus, pakilimus ir nuosmūkius be galo svarbu ir reikalinga. Nes tik pradėjus kalbėti atsiranda drąsa tai priimti ir ryžtas daryti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma.

            Nuoširdūs pasakojimai, tikros emocijos ir viltimi nuskaidrintos trijų pašnekovų istorijos popietės dalyviams priminė, kad įvairovė, įtrauktis, lygios galimybės kiekvienam labai svarbios, kad net ir negalią turinys žmonės galėtų gyventi, dirbti veikti kartu su kitais, kad būtų užtikrinami jų poreikiai, laiku teikiama pagalba šeimai, kad šalia būtų tie, kurie išklausys, išgirs ir atras drąsos veikti kartu.

                                     Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos direktorė Gražina Gečienė